Nuo ežerų iki vandenyno: apie ungurio gyvenimo kelionę
Pasakoja dr. Justas Dainys - Gamtos Tyrimų Centro mokslininkas.
Kalbina Laura Stukonytė.
Justai, manau dauguma žmonių apie ungurius žino ne kažin ką daugiau nei jų skonį bei gyvatę primenančią formą. Kokiu tau asmeniškai įdomiausiu faktu apie ungurius galėtum nustebinti mūsų skaitytojus?
Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) savo ankstyvojoje karjeroje dirbo su unguriais – tuo metu, jo pagrindinė užduotis buvo rasti dviejų lyčių ungurius – pateles ir patinus, bei aprašyti jų skirtumus. Skamba kaip ir nieko ypatingo, tačiau apibendrinant tyrimą – nesisekė taip smarkiai, jog galiausiai Froidas nusprendė, kad žmonių psichoanalizė bus lengvesnė užduotis *šypsosi*. Bėda tik ta, kad net ir praėjus beveik dviem šimtams metų, turint gerokai daugiau žinių ir daug modernesnę tyrimų įranga nei tuo metu turėjo mokslas, ungurių tyrimai kartais vyksta taip pat komplikuotai.
Iš to, kas šiandien mokslui žinoma - kaip prasideda ungurio gyvenimo istorija?
Tiesa sakant, net ir daugelį metų ungurius tyrinėjantys mokslininkai apie ungurius žino ne tiek daug, kiek norėtų. Iš esmės į bet kokį klausimą apie ungurius galima atsakyti „nėra iki galo žinoma“ ir nepameluosi – pavyzdžiui, kur tiksliai unguriai neršia (deda ikrus) nėra žinoma, nes iki šiol niekas gamtoje nėra matęs ar kitaip užfiksavęs ungurių neršto.
Po neršto iš ikrų išsiritusios ungurių lervos yra visiškai nepanašios į ungurį ir iki 1893 metų apskritai buvo laikomos visiškai kita žuvų rūšimi. Iš nerštaviečių, esančių kažkur Sargaso jūroje (Lauros past. - Atlanto vandenyne, beje - pagarsėjusioje Bermudų trikampio zonoje!), šios lervos nešamos Golfo srovės juda link Europos, o atsidūrusios netoli pakrantės virsta vadinamais stikliniais unguriukais. Stikliniai unguriukai jau juda aktyviai ir po truputį tampa panašūs į suaugusį ungurį. Dalis šių jaunų ungurių gali likti jūroje, priekrantės vandenyse, o kiti migruoja gilyn į žemyną tol, kol randa tinkamą buveinę gyvenimui. Tada jis tampa sėsliu geltonuoju unguriu, maitinasi, auga ir kaupia riebalų atsargas, kurių vėliau labai prireiks. Šioje stadijoje ungurys gali praleisti nuo 5 iki daugiau nei 30 metų.
O kiek apskritai gali trukti ungurio gyvenimas?
Oficialiais duomenimis, seniausio žinomo ungurio amžius siekė 85 metus (!), o dar vienas ungurys, manoma, sulaukė 155 metų - tačiau to įrodyti, deja, nepavyko).
Nuotr. aut. Dmitriy Konstantinov
Tęsiant gyvenimo istoriją – kiek žinau, kažkuriuo metu unguriai grįžta atgal į jūrą?
Taip, Lietuvoje sėsli geltonojo ungurio stadija trunka vidutiniškai 15 metų ir tada įvyksta kažkas keisto. Vieną darganotą pavasario pavakarę nutinka kažkas, kas dalį ungurių priverčia pajudėti iš ežerų link mažų upelių, vėliau į didesnes upes, tada dar didesnes, galiausiai Kuršių marias ir per Klaipėdos sąsiaurį išplaukti į atvirą Baltijos jūrą, vėliau Šiaurės jūrą ir galiausiai po neaišku kiek laiko plaukimo pasiekti neaišku kur Sargaso jūroje esančias nerštavietes, kuriose unguriai neaišku kaip turi rasti savo gentainius ir išneršti.
Nuotr. aut. Naseer Halaweh
Tikriausiai dažnas klausimas - kodėl būtent Sargaso jūra?
Unguriai dalį savo gyvenimo praleidžia gėlame vandenyje, o nerštas vyksta jūroje. Trumpiausias kelias, kurį, manoma, nuplaukia keliaudami į Sargaso jūrą yra apie 4000 km, tuo tarpu iš Lietuvos vidaus vandens telkinių unguriai turį įveikti bent 8000 kilometrų. Tačiau gali būti, jog ne visada ungurių migracijos kelias į nerštavietes buvo toks ilgas.
Šios žuvys atsirado prieš maždaug 100 milijonų metų, kreidos periodo metu. Tuo metu žemynų išsidėstymas buvo visai kitoks nei yra dabar. Manoma, jog žemynams pamažu judant, kartu su jais judėjo ir unguriai, o jų nerštavietės liko ten pat. Taigi, viena iš teorijų teigia, jog geltonųjų ungurių buveinės, kuriose jie praleidžia didžiąją gyvenimo dalį pamažu nutolo nuo jų nerštaviečių dėl žemynų judėjimo. Tačiau nepaisant gal ir pakankamai įtikimai skambančios teorijos, vis dar nėra žinoma nei kur tiksliai ta potenciali nerštavietė yra, nei kiek jų yra, nei kaip unguriai ją pasiekia bei kaip randa vienas kitą milžiniškuose atviro vandenyno plotuose.
Ar žinoma, pagal ką unguriai orientuojasi keliaudami?
Ungurių migracija tarp buveinių Europoje ir Šiaurės Afrikoje bei nerštaviečių Sargaso jūroje yra viena iš vis dar iki galo neišspręstų gyvūnų navigacijos paslapčių. Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie tai, jog migracijos metu unguriai galimai naudoja Žemės magnetinį lauką. Taip pat manoma, jog orientuotis gali padėti kiti veiksniai, pavyzdžiui, vandens temperatūra, druskingumo pokyčiai, dangaus kūnų, ypač mėnulio padėtis, tačiau kaip ir visose kitose srityse, susijusiose su unguriais, vienareikšmiškų atsakymų kol kas nėra.
Nuotrauka iš ungurių įžuvinimo. Aut. Justas Dainys
Kitas įdomus klausimas, į kurį atsakymų dar mažiau, o ir esantys tyrimų duomenys labai prieštaringi – ar didelius atstumus dirbtinai perkelti ir į vandens telkinius paleisti unguriai sugeba rasti nerštavietes. Kodėl kyla toks klausimas? Visi Lietuvos vidaus vandens telkiniuose esantys unguriai yra įžuvinti. Tai reiškia, jog nuo Sargaso jūros iki Europos krantų (paprastai Anglijos ar Prancūzijos) jie su Golfo srove atmigravo natūraliai, tačiau vėliau buvo sugauti žvejų ir iki Lietuvos ar kitų Europos šalių patys nebemigravo, o buvo atskraidinti lėktuvais, vėliau dar kiek laiko paauginti uždaruose akvakultūros ūkiuose, o dar vėliau išvežioti ir išleisti įvairiuose vandens telkiniuose. Taigi, jie dirbtinai perkeliami bent 2-3 tūkstančius kilometrų. Atgal į Sargaso jūrą jie turi grįžti keliu, kuriuo niekada nėra plaukę. Ar jiems pavyksta, mokslinių tyrimų duomenys nevienareikšmiai. Nuotolinio sekimo tyrimų rezultatai rodo, jog dalis įžuvintų ungurių migruoja teisinga kryptimi, tačiau kita dalis pasuka visiškai priešingon pusėn ir jų migracija baigiasi aklavietėje. Visgi pilna migracijos link Sargaso jūros eiga lieka nežinoma, nes naudojami nuotoliniai sekimo prietaisai atvirame vandenyne tampa nebeefektyvūs ir, bent kol kas, nėra adekvačių technologinių sprendimų migracijos stebėjimui.
Su kokiais pavojais susiduria unguriai savo gyvenimo kelionėje? Kaip gyvuoja mūsų ungurių populiacijos?
Liūdna, bet reikia pasakyti, kad absoliučiai daugumai sidabrinių migruojančių ungurių kelionė paprastai baigiasi vos tik prasidėjusi. Ungurių migracijos pikas iš ežerų į upelius Lietuvoje vyksta pavasarį, o kaip tik tuo metu vyksta legali ungurių verslinė žvejyba. Jei ant upelio stovi gaudyklė, tikimybė unguriui pro ją prasmukti artima nuliui. Tačiau verslinė žvejyba vyksta tik kelis mėnesius per metus. Vėliau verslininkai nuo upelių pasitraukia, ir, atrodytų, atsiveria laisvas kelias link jūros. Tačiau realybė tokia graži dažniausiai nebūna. Dėl savo didelės kainos unguriai dažnai tampa brakonierių taikiniu. Brakonieriai puikiai išmano ungurių migracijos ypatumus ir žino, kada verta rizikuoti nelegaliai statant gaudykles. Negausios aplinkos apsaugos pajėgos nors ir stengiasi, bet dažnai fiziškai negali sukontroliuoti visų „ungurinių“ upelių, tuo labiau, kai kartais ant vieno upelio gali būti ir 3 ar 4 brakonierių gaudyklės skirtingose vietose.
Net ir sėkmingai pasiekus didesnes upes (pavyzdžiui Nerį ir Nemuną), kuriose nei legali nei nelegali ungurių žvejyba nevyksta, migruojantiems unguriams reikia išvengti plėšrūnų, praplaukti Kuršių marias, o jose įvairių gaudyklių apstu. Galiausiai, norint išplaukti iš Baltijos jūros, tenka kirsti sąsiaurį tarp Danijos ir Švedijos, kur taip pat vyksta intensyvi verslinė žvejyba.
Apskritai, Lietuvos ungurių populiacija susideda iš dviejų dalių: natūraliai atplaukusių ungurių, kurie aptinkami tik Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose, bei dirbtinai įžuvintų ungurių, kurie išleidžiami į vidaus vandens telkinius – tvenkinius, ežerus, upes. „Natūrali“ ungurių populiacijos dalis, iš esmės laikosi labai blogai – jų gausumas itin mažas, tačiau tai susiję su globaliomis tendencijomis ir vien tik Lietuvos pastangomis šios problemos neišspręsime. Tačiau Lietuvoje įžuvintų ungurių populiacija yra ypatingai gausi. Kasmet vidutiniškai įžuvinama po 0,7 milijono ungurių, nuo 2011 metų įžuvinta apie 150 skirtingų vandens telkinių, įžuvinimas vykdomas remiantis geriausia esama praktika, taigi ir įžuvintų ungurių išgyvenamumas turėtų būti aukštas.
Ar perplaukus upes su tykančiais brakonieriais ir patekus į jūrą situacija palengvėja?
Tarkime, jog ungurys sėkmingai išvengė verslininkų ir brakonierių gaudyklių, pasiekė Kuršių marias ir per Klaipėdos uostą išmigravo į Baltijos jūrą. Tuomet aiški srovė dingsta ir unguriui reikia nuspręsti kaip plaukti link Sargaso jūros – užduotis komplikuota, ypač jei ungurys šiuo keliu niekada anksčiau neplaukė, tačiau, sakykim, pavyksta ir tai. Bet yra vienas „bet“. Visos šios migracijos metu sidabriniai unguriai nesimaitina. Tai reiškia, jog visą energiją, reikalingą migracijai iki nerštaviečių ir lytiniam subrendimui, jie turi sukaupti dar iki migracijos pradžios. Ši energija kaupiama riebalų pavidalu – dėl šios priežasties unguriai tokie riebūs! Taigi, šioje vietoje unguriai matyt susiduria su kita dilema – kiek energijos reikės? Jei unguriai į gėlus vandenis atmigravo patys, gal būt jie „žino“ kiek reikės grįžti atgal ir kiek tam gali reikėti energijos, tačiau jei unguriai buvo sugauti, tarkim, prie Prancūzijos krantų ir į Lietuvą atskraidinti lėktuvu, ar jie žino kur jie yra, kokiu keliu grįžti į gimtąjį Sargasą ir kiek šiai kelionei reiks sukaupti riebalų? Atsakymai vėlgi nevienareikšmiški.
Be to, migruojant atviru vandenynu, be abejonės kyla pavojus nukrypti nuo teisingo kurso ir paklysti begaliniame plote, o taip pat reikia ir saugotis plėšrūnų – žinoma, jog migruojančiais unguriais maitinasi (tiksliau juos gali praryti) banginiai, didelės plėšrios žuvys, rykliai – JAV atliktas tyrimas parodė, jog iš 8 akustiniais žymekliais pažymėtų ungurių, 6 prarijo rykliai.
Dar vienas veiksnys – tarša. Neršti migruojantys unguriai, kaip minėjau, nesimaitina, o naudoja anksčiau sukauptas energetines atsargas – riebalus. O riebalai, deja, yra puikus nuodingų cheminių junginių tirpiklis. Taigi, ungurys maitinasi, kaupia energetines atsargas būsimai kelionei, kasmet tampa vis riebesnis, tačiau tuo pačiu jame kaupiasi ir nuodingi teršalai. Unguriui pradėjus migraciją, tos energetinės atsargos yra naudojamos ir pamažu atsilaisvina dideli kiekiai sukauptų teršalų, kurie galimai apnuodija migruojančius ungurius. Ši problema yra ypač aktuali šalyse su intensyvia pramone. Specifinių pavojų ungurių gyvenime yra ir daugiau, taigi sėkmingai užaugti, subręsti ir išneršti unguriams tikrai nėra paprasta.
Koks ungurių vaidmuo jūrų ekosistemose? Kas gali įvykti jų populiacijoms sparčiai mažėjant?
Tiek ungurių ikrais, tiek ir lervutėmis, kurių gausumas gali būti didelis, neabejotinai maitinasi kiti vandens gyvūnai. Ilgą laiką nebuvo žinoma kuo maitinasi pačios lervutės, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad pagrindinę dalį jų mityboje sudaro vandens storymėje skendinčios organinės dalelės, arba vadinamasis jūrinis sniegas (angl. marine snow). Pasiekus priekrantę ar gėlus vandenis unguriai pereina prie plėšrios mitybos, ir iš esmės atsiduria mitybinės grandinės viršuje – minta įvairiais gyvūnais, pradedant vėžiagyviais, tokiais kaip vandens asiliukas (Asellus aquaticus), baigiant smulkiomis žuvimis ar varliagyviais. Unguriais taip pat minta žuvilesiai vandens paukščiai, žinduoliai, ar kitos plėšriosios žuvys. Apibendrinant galima teigti, jog unguriai sukuria savotišką ryšį tarp atviro vandenyno ir gėlavandenių ekosistemų, nes gimę vandenyne, migruoja į gėlo vandens telkinius kuriuose praleidžia didžiąją dalį savo gyvenimo, o jo pabaigoje migruoja atgal į vandenyną, kuriame vienintelį kartą gyvenime išneršia ir žūva. Nelikus ungurių, nebeliks ir šio ryšio, bei gyvūno, įveikiančio neįtikėtinai didelį atstumą tam, kad paaukojęs save paliktų sekančią ungurių kartą.
Dėkojame Justui Dainiui už pasakojimą ir linkime sėkmės bandant įminti ungurių mįsles!
