Iškeisti įprastą gyvenimą į namus ant bangų

Pasakoja Vita ir Simonas Gardauskai - buriuotojai/narai/kaituotojai, iškeitę įprastą kasdienybę į gyvenimą jachtoje Windarella.

Kalbina Laura Stukonytė.

Kalbant su jumis pirmiausiai norisi paklausti - iš kur rašote šiuo metu? Ilsitės sausumoje, o gal kažkur skrodžiat bangas?

Vita: Šiuo metu rašau iš Jonijos jūros, Graikijos vakarinėje dalyje. Nuo vasaros pradžios grįžome namo į jachta, kuri pirmą kartą žiemojo Graikijoje. Bet šis sezonas kitaip nei anksteni - kur kas ramesnis, mažiau plaukiam, daugiau būnam prisirišę uosteliuose. Nors laive retai būna vien poilsis - vis reikia kažką svarstyti, taisyti, planuoti, tad tikrai nenuobodžiaujam, bet ir neliūdim - stengiamės maksimaliai įdomiai išnaudoti šį trumpą sezoną.

Nuo ko prasidėjo jūsų ryšys su jūra?

Vita: Kažkada net labai gerai išlaikiusi egzaminus žinojau, kad noriu prie jūros, ir gyvenimo Vilniuje net nesvarsčiau. Sekančią vasarą vyko „Tall Ship“ burlaivių lenktynės Klaipėdoje ir pamenu savo, kaip žiūrovės, įspūdžius - kaip ten viskas atrodė kosmiška. Tuomet, kai antrame kurse pamačiau skelbimą, kad Klaipėdos Universiteto burlaivis „Brabander” priima savanorius - iš karto nuėjau. Taip 2010 metų vasara pati atsidūriau „Tall Ship” lenktynėse Šiaurės jūroje. Tai buvo pirma mano buriavimo patirtis, nuo kurios kažkaip viskas ėmė vystytis šia linkme. Tiesa, nepaminėjau, kad tame pačiame „Tall Ship” susipažinome ir su Simu - kaip juokiamės, tik tokius taip ir tesutiksi. Jis, kitaip nei aš - klaipėdietis, o su motoriniais laiveliais plaukiojo ir su seneliu, ir su tėvu, ir savarankiškai.

O kaip atkeliavote iki to taško, kuomet nusprendėte mesti „įprastą” gyvenimo būdą ir apsigyventi tiesiogine to žodžio prasme ant vandens?

Vita: Kuriam pirmam kilo tokių gyvenimo pokyčių idėja kažkaip net sunku suprasti, nes dažniausiai idėjas išvystome drauge... Eidami buriavimo, nardymo ir kaitavimo keliais, visada varvindavom seilę į laivų gyventojus, o kai artėjo 30 - pajutom, kad karjeras kurių norėjom jau išbandėm ir niekas nepasikeitė, tad pats laikas pradėti pildyti svajones. Gyvenimas laive atrodė sunkiausiai įgyvendinama iš jų, tad jos labiausiai ir norėjom. *šypsosi* O galutinis taškas buvo, kai įsigijom namus, juos iš pagrindų suremontavom ir važiavom į prekybos centrą pirkti televizoriaus. Sustoję aikštelėje kažkaip sakom, „bet ar tikrai mums jo reikia? Kiek mes čia gyvensim? Negi taip iki pensijos ir viskas?”. Taip ir grįžom neišlipę iš automobilio… O kai grįžę ir pradėjom rutulioti savo svajonę, nes, na, televizoriaus jau nebeparsivežėm! *juokiasi*

Kiek laiko jau taip gyvenate ir ką per tą laiką naujo išmokė jūra? Ar pasikeitė požiūris į aplinką?

Vita: Viskas prasidėjo jau prieš ketverius metus. Įsigiję savo jachtą, daugiau nei metus pragyvenom nuolat buriuodami - taip nuburiavome iš Sicilijos iki Kanarų ir atgal. Antraisiais metais pavargom nuo didelių atstumų, didelių pokyčių - norėjosi rasti tą lengvesnį gyvenimą, tad atplaukėm į Graikiją, o dabar su koronos pakoreguotais planais tris mėnesius norim praleisti kiek galima ramiau. Ką jau tikrai išmokom per tuos metus, tai kad atstumai ant sofos plaukiasi daug greičiau nei realybėje su jachta. *juokiasi*

Tikriausiai per visą tą laiką sustiprėjo ir ryšys su gamta?

Vita: Ryšys su gamta visada buvo, o su metais tik stiprėja - manau tai iš dalies įgimti, iš dalies vėliau įgyti dalykai, kuriuos labai gerai užtvirtino gyvenimas laive. Plaukiant man visuomet šiek tiek trūko prasmės, nes vien gražūs vaizdai ilgainiui atsibosta ir pradedi abejoti, ar tai apskritai ką nors tau duoda, todėl ilgokai svarsčiau, kad norėčiau sukti į mokslinę veiklą. Ir korona labai gerai viską sustatė - atsidūriau okeanografijos magistro studijose.

Taip pat žinau, kad savo laiką nevengiate skirti ir savanoriškai veiklai, prisidėdami prie jūrų gerovės. Kur savanoriavote ir ką veikėte?

Vita: Ši savanorystė buvo okeanografijos studijų vasaros praktika su organizacijomis Healthy seas, Ghost divers ir Enalea. Ji vyko Odisėjo gimtinėje - Itakės saloje. Tai - labai graži, mažytė sala. Aplinkui žali kalnai ir be galo žydras vanduo, o kai miestelyje visi sveikinasi ir tau dėkoja - apskritai buvo kažkas tokio, ko nenusipirksi kelionių agentūroje.

Šios praktikos metu valėme paplūdimius ir priekrantės zonas, tempėme iš jūros dugno šlamštą. Ties vienu tikslu dirbo apie 40 žmonių, tad tas bendrumo ir matomo rezultato jausmas - tikrai įkvepiantis. Fiziškai buvo tikrai nelengva - daugiau nei savaitę darbavomės nuo ryto iki vakaro, bet kartu tai buvo daugiau nei galėjom tikėtis. 

Prieš 10 metų apleistos ir teismuose įstrigusios žuvų fermos išvalymo idėja kilo vienam vietiniam gyventojui ir visiško atsitiktinumo dėka jis susivienijo su Olandų organizacija Healthy seas, techninių narų organizacija Ghost divers ir graikų organizacija Enalea. Buvome sužavėti stiprios ir profesionalios komandos, o ties tokios didelės apimties darbais mums talkino kranai ir platformos. Iš dugno, priekrantės ir paplūdimio per 8 dienas ištraukėme 76 tonas šiukšlių, kurias sudarė apie 39 tonos plastiko, 32 tonos metalo ir 5 tonos žvejybos tinklų.

Nuotr. aut. Veronika Mikos (Healthy seas)

Ką suteikė ši savanorystės patirtis?

Vita: Visada nuo jaunystės sakydavau, kaip noriu „gelbėti pasaulį”. Tačiau su metais atsirado platesnis supratimas ir dabar kartais pastebiu, kad nemažai savanoriškos veiklos tampa net prabangiu turizmu, o kartais už jos slepiasi ir ne itin geri tikslai. Tačiau šiuo atveju tai buvo tikrai didelis ir reikšmingas projektas prie kurio visi dirbo labai nuoširdžiai.

Apskritai, kuo toliau tuo intensyviau patys judame ta linkme, kaip saugoti, padėti, nekenkti, o ne nusipirkti, uždirbti ar apkeliauti ne 5, o 105 šalis... Nors visi laiko mus „keliautojais”, man kelionės kaip varnelių rinkimas jau neteko prasmės ir manau, kad turėtume siekti keliauti tam, kad pažinti, sužinoti, išmokti ir rasti savo kelią kurti geresnį pasaulį. 

Nuotr. aut. Cor Kuyvenhoven (Ghost diving)

Pilnai sutinku! Na, o pabaigai - ką patartumėte žmonėms, kuriuos jūra baugina ir tai trukdo užmegzti su ja ryšį?

Vita: Manau, kad į vandenį reikia žiūrėti kaip į savo namus - iš jo kilom, iš jo esam sudaryti ir negalim be jo išgyventi, tad linkiu visiems vandenį pradėti suprasti kaip savo dalį, o ne kaip atostogų kryptį. Ne kaip bute įrengta čiaupą, o save. Kai užteršim jūras ir išsunksim šaltinių vandenį, nebeliks ir mūsų, o paliksim tik daiktus, kuriems skyrėme tiek dėmesio. O be mūsų dėmesio jie tik šiukšlės. Ir nebūtina gyventi jūroje, nebūtina nardyti ar kaituoti, reikia tiesiog suprasti, kad vanduo kaip oras - nėra jo, nėra ir tavęs. Visi piktinamės kaminais ir fabrikais, teršiančiais orą, bet ar dažnai pagalvojam, ką supilam į kriauklę ir kur tai dingsta?

Mes irgi netobuli - pats laivo turėjimas jau nelabai siejasi su ekologija, todėl visada sakau ne „jie” teršia, o „mes”. Bet man atrodo labai svarbu norėti stengtis. Geriau 100 darančių taip, kaip jiems išeina, nei vienas viską darantis tobulai. Tad mes lygiai tame pačiame kelyje - stengiamės ieškoti vandenynui draugiškų priemonių buityje (nors ne visada pavyksta), stengiamės nardydami surinkti šiukšles, bet pabrėžiu, kad mes irgi tik bandom ir tik stengiamės. *šypsosi*

Dėkojame už jūsų pastangas ir pasidalinimą patirtimi! O mūsų skaitytojai gali sekti Vitos ir Simono nuotykius Instagram tinkle, paskyroje @windarella_!