Kai vandens sporto atstovai tampa vandenyno ambasadoriais

Pasakoja Rasa Iselionytė - pasaulį apkeliavusi kaitavimo instruktorė, GKA Kite World Tour komunikacijos ir socialinių medijų kordinatorė bei paprasčiausiai vandenyno mylėtoja.

Kalbina Laura Stukonytė.

Nors tave kalbinu iš „Po bangom“, tikriausiai apibūdinant tavo istoriją labiausiai tiktų sakyti „ant bangų“. Esi kaitavimo instruktorė, tad neabejoju, ant jų praleidi daug savo laiko. Kuo sužavėjo jėgos aitvarai ir kaip atradai šį karjeros kelią?

Susižavėjau jėgos aitvarais dar būdama vaikas - berods buvo 13 metų, kai pirmą kartą pamačiau jėgos aitvarus iš arti Baltijos jūroje. Iškart supratau, kad noriu išmokti kaituoti. Kadangi 2006 metais dar nebuvo daug kaituojančių žmonių, nebuvo jėgos aitvarų mokyklų ir tai buvo gan brangus sportas, teko palaukti kelis metus, kol atsirado tinkamas laikas, vieta ir sąlygos tą išbandyti. Pamenu, tai buvo 2009 metų vasaros pradžia, kai mokinausi kaituoti Svencelėje kartu su savo mama.

Po to, kai išmokau plaukti su jėgos aitvaru, tiesiog likau visai vasarai gyventi palapinėje ant Kuršių Marių kranto. Kai vasara baigėsi, aš jau žinojau, kad kaitavimas yra mano sportas ir tai bus didelė mano gyvenimo dalis ateityje. Tad kitą vasarą pradėjau dirbti vaikų stovyklose, kaip treniruočių ir kaitavimo instruktorė. Sulaukus devyniolikos, nusprendžiau išsilaikyti instruktorės licenziją, tam, kad galėčiau dirbti visose pasaulio šalyse. Nuo to laiko, visas vasaras praleidau mokindama kaituoti, o likusiais mėnesiais studijavau marketingą ir ispanų kalbą.

Pabaigusi universitetą, gavau darbo pasiūlymą dirbti Dakhloje, Vakarų Saharoje, bet šį kartą viešbučių marketingo ir komunikacijos srityje. Net nedvejodama ten išvažiavau, nes žinojau, kad dirbsiu vietoje, kur visada pučia vėjas ir kada norėsiu galėsiu kaituoti. Po šio darbo tiesiog likau dirbti jėgos aitvarų ir vandens sporto industrijoje ir dabar keliauju po visą pasaulį su jėgos aitvarų turu - GKA Kite World Tour, kaip komunikacijos ir socialinių medijų kordinatorė.

“Mano ryšys su jūra yra labai stiprus. Ji yra tai, kas mane labiausiai padaro laimingą ir kartu labiausiai gąsdina. Tai yra nenuspėjama stichija, kurią turi gerbti, saugoti ir suprasti.”

Ieškodama gerų bangų apkeliavai daug įvairių pakrančių – galbūt buvai ir vandenyno problemų liudininke? Ar teko atsidurti vietose arba situacijose, kuriose savo akimis išvydai neigiamą žmogaus poveikį?

Tikrai taip, ir turbūt labiausiai mane šokiravusios dvi vietos - Žaliojo Kyšulio salos ir Dakhla, Vakarų Sahara, kurioje gyvenau pusantrų metų. Abi vietos buvo gan nutolusios nuo civilizacijos ir didžiųjų miestų, tikrai retai lankomos žmonių. Žaliojo Kyšulio salose keliavau mažiau turistų pramintais takais ir priėjau pakrantę, kuri buvo nuklota storu šiukšlių kilimu. Visos tos šiukšlės buvo išplautos iš vandenyno - nuo šlepečių, žaislų, iki dantų šepetėlių ir šampūno butelių. Pamenu, negalėjau patikėti, nes tai buvo apie 10 kilometrų nuo pagrindinio turistų paplūdimio. O Vakarų Saharoje keliavome su džipais ieškodami bangų ir iš vakaro sustojome nakvoti dykumoje, nes artimiausia gyvenvietė buvo už 100 kilometrų. Ryte atsikėlę pastebėjome, kad visas smėlis blizga - ir tai buvo ne kas kitas, o plastiku nuklotas smėlis…

Tačiau turiu ir gerų pavyzdžių, kaip kai kurios šalys tvarkosi su iš vandenyno išplautomis šiukšlėmis. Neseniai teko lankytis Danijoje, Hvide Sande miestelyje, kuriame nemačiau nei vienos šiukšlės nei gatvėje, nei paplūdymyje. Iš vietinių sužinojau, kad kartą į savaitę yra kviečiami savanoriai rinkti šiukšles paplūdymyje. Visos surinktos šiukšlės (dažniausiai tai būna tinklai ir plastikinės žuvų dėžės, kurios iškreta iš laivų per audras) yra nugabenamos į šiukšlių perdirbimo dirbtuves. Šiose dirbtuvėse šiukšlės yra smulkintuvu susmulkinamos ir beriamos į specialų puodą, kuris įkaitina plastiką iki lydymosi temperatūros ir tuomet išlydytas plastikas yra įpilamas į specialią formą. Galutinis rezultatas yra pelekas, tinkantis banglentėms. Tad iš plastiko yra sukuriami daiktai, kurie gali būti panaudojami vandens sportui. Tos dirbtuvės yra visai nedidelės ir priklauso vienam vietiniam buriuotojui, kuris ir ėmėsi šio projekto (apie jį galite daugiau sužinoti šiame tinklalapyje).

Ar manai, kad vandens sportas gali būti įrankis kelti žmonių sąmoningumui šiuo klausimu? Galbūt ir pati atradusi kaitavimą susidomėjai vandenyno sveikata?

Vandens sportas tikrai daro įtaką kiekvieno pasaulėžiūrai ir ryšiui su gamta. Bet koks laiko praleidimas vandenyje, ar tai būtų paprastas plaukimas, ar banglenčių, burlenčių ar jėgos aitvarų sportas, padeda geriau suprasti kas vyksta vandenyje - gero ir blogo. Vanduo tai šventovė, į kurią tu ateini pasikrauti naujos energijos ir atitrūkti nuo kasdienybės. Todėl tu ją saugoji, rūpiniesi ir mokai kitus žmones gerbti vandenyną kaip savo namus.

“Pati vandenyno sveikata susidomėjau per keliones ieškant vėjo ir bangų. Manau, būnant vienoje vietoje tu matai tik vietines vandens ir aplinkos problemas ir prie jų pripranti, tačiau keliaujant pamatai, kaip kiekviena šalis ir netgi regionas gali skirtis, kaip visi skirtingai sprendžia atliekų tvarkymo problemas, kokie yra vietinių žmonių įpročiai ir požiūris į vandens apsaugą.”

Kalbant apie vandens sportą Lietuvoje, pastebiu, čia jis darosi vis populiaresnis. Į kokį Lietuvos pajūrio kampelį siūlytum vykti žmogui, norinčiam išbandyti šias sporto šakas?

Kaituotojų bendromenė yra tikrai nemaža, o per paskutinius kelerius metus susikūrė ir gan didelė banglentininkų bendruomenė, kuri gaudo bangas mūsų Baltijos jūroje. Dabar visi mitai, kad Lietuvoje nėra bangų ir negali “surfinti” yra paneigti, nes vyksta stovyklos ir net Lietuvos čempionatai, kur geriausi banglentininkai iš viso Pabaltijo suvažiuoja į Lietuvą išbandyti savo jėgų.

Daug kas manes klausia, kur geriausia mokytis jėgos aitvarų sporto užsienyje - ir aš visada atsakau, kad toli nereikia skristi, užtenka nuvažiuoti prie Lietuvos Kuršių Marių. Iš tikro, geriausia vieta išmokti kaituoti yra Svencelė, kur yra tobulos sąlygos mokytis - negilus krantas, lygus, gėlas vanduo ir stabilus vėjas. Nors ir dažnai Lietuvoje reikia palaukti tinkamų sąlygų, bet kai užpučia, tai pučia labai gerai.

Mano patarimas tiems, kas nori pradėti kaituoti - rinkitės tik profesionalius instruktorius, skirkite tam laiko, nes tai nebus iš anksto suplanuotas savaitgalis. Turite stebėti vėjo prognozes ir anksčiausiai savaitę prieš susiplanuoti kelionę į pamarį. O išmokti plaukti banglente siūlau prie Klaipėdos Šiaurinio molo - Melnragėje, ten yra kelios banglenčių mokyklos, veikiančios kone kiaurus metus. Su bangletėmis yra paprasčiau, nes nereikia gaudyti vėjo, o mūsų Baltijos jūroje dažnai būna bangų, tad jei važiuojate savaitgaliui - tikrai įlipsite į vandenį ir bent pabandysite atsistoti ant lentos *šypsosi*.

Manau, be mokslininkų ir aplinkosaugininkų, vandens sporto atstovai ir ypač instruktoriai gali vykdyti tokį, vadinkim, vandenyno ambasadorių vaidmenį, priartindami žmones arčiau šio pasaulio.

Tikrai tiesa, kad vandens sporto atstovai ir instruktoriai, kurie beveik kasdien praleidžia laiką vandenyje yra vandenyno ambasadoriai, nes tai jų darbovietė ir kartu namai. Manau, kiekvienas vandens sportą mokinantis instruktorius turėtų mokinti ne tik sporto, bet ir aplinkosauginio sąmoningumo. Iš tikrųjų, tai galėtų būti viena iš mokymų dalių, nes kaip mokytojai, mes galime keisti žmonių požiūrį ne tik į sportą, bet ir aplinką. Tačiau, tokių instruktorių yra nedaug ir reikia tokių mokslų ne tik vandens sporto pasaulyje, bet ir mokyklose, nes viskas prasideda nuo mažų dienų, kai dar mokaisi mokykloje.

Galbūt turi palinkėjimų ar patarimų tiems žmonėms, kuriuos jūra baugina? Kaip įveikti baimes ir atrasti ryšį?

Jei turite vandens baimę, reikia surasti ir suprasti iš kur ji atsirado. Gal tai nuo nepsitikėjimo savo jėgomis, o gal nuo nelaimingo atsitikimo, ar kažkas išgąsdino. Kai supranti, kas būtent gąsdina, reikia dirbti su tuo, geriausia visada pasiimti tos vandens sporto srities ekspertą, pasipasakoti apie savo baimes, pamažu pradėti pratintis ir treniruotis vandenyje. Tai gali būti tiesiog plaukimas baseine ar atviruose vandenyse, galbūt tai kvėpavimo treniravimas, o gal koordinacijos lavinimas. Visi mes esame skirtingi ir skirtingai įveikiame baimes, tačiau galiu duoti vieną patarimą bijantiems vandens - kuo dažniau susidursite su savo baime, dirbsite su ja, tuo ji taps mažesnė ir nereikšmingesnė. Reikia tam skirti laiko, jėgų ir ryžto.

Dėkojame Rasai už interviu, o skaitytojus kviečiame sekti jos veiklą Instagram paskyroje @rasa_is!