Lietuvos buriuotojai neša vandenyno žinią ir prisideda prie tyrimų

Interviu

Jan 24

Pasakoja Rokas Milevičius - olimpinis buriuotojas, „Ambersail-2” komandos kapitonas, dalyvavęs elitinėse The Ocean Race buriavimo varžybose.

Kalbina Laura Stukonytė.

Turite ne vieną didelį pasiekimą savo buriavimo karjeroje, vienas šviežiausių įvykių - gegužę/birželį vykusios The Ocean Race Europe buriavimo varžybos kartu su „Ambersail-2” komanda. Kokias jūras apkeliavote ir kuo buvo ypatingos šios varžybos?

Dalyvavimas The Ocean Race Europe tikriausiai buvo labiau pasiekimas Lietuvai ir Lietuvos buriavimui, nes į tarptautines varžybas išplaukė laivas su Lietuvos vėliava ir su šiuo laivu Lietuva įsirašė save į pasaulinio buriavimo elito gretas. Šių varžybų metu nuplauktas atstumas nėra didelis lyginant su atstumais, kuriuos plaukiame per vandenynus, tačiau pačios varžybos buvo išskirtinės. Visų pirma, pirmoji jų dalis prasidėjo būtent Klaipėdoje. Startavę Baltijos jūroje per Kylio kanalą išplaukėme į Šiaurės jūrą, vėliau keliavome palei Atlanto vandenyno pakrantę, o finišas buvo Viduržemio jūroje, Genujoje. Tačiau lyginant atstumus, tai kas nuplaukta per šias varžybas yra juokingas skaičius - tarp sustojimų jūroje praleisdavome tik 2-3 dienas, o šie laivai yra pritaikyti perplaukti, pavyzdžiui, ištisą Ramųjį vandenyną beveik be sustojimų, nepaliečiant kranto keliasdešimt dienų.

*Jachta „Ambersail-2“ (nuotr. © Eduardas Bareika)*

Kitas dalykas - daugiau tokių varžybų kaip The Ocean Race (nekalbant vien apie The Ocean Race Europe) pasaulyje praktiškai nėra, kadangi šių varžybų metu aplankomi visi pasaulio kontinentai, paliečiant įvairiausius regionus, ir tai leidžia nešti labai stiprią žinutę. Mūsų atveju ta žinutė - vandenynai, dėl ko kartais gaunam pylos nuo Gretos Thunberg, su kuria tenka pabendrauti. Ji sako, jog neturėtume šnekėti tik apie vandenyną, nes viskas yra susiję ir reikia kalbėti plačiau. Tačiau kaip bebūtų, mūsų tema kaip ir jūsų - vandenynai, jų problemos ir išsaugojimas.

*Iš kairės: Richard Brisius, Rokas Milevičius, Peter Thomson, Regimantas Buožius*

The Ocean Race Europe varžybų metu panaudotas toks simbolis - kapsulė, sukurta anglų menininkės, pagaminta iš pajūryje išplauto medžio, į kurios vidų dedasi žinutės. Į ją pasaulio lyderiai parašo savo žinutę, ir ši kapsulė keliauja iš laivo į laivą, iš rankų į rankas, vienydama visus pasaulio lyderius vienam tikslui - saugoti vandenyną. Ją turėjo tiek Greta Thunberg, tiek Emmanuel’is Macron’as, tiek mūsų eurokomisaras Virginijus Sinkevičius.

Be to, šiandien didžiąją The Ocean Race komandos dalį sudaro būtent sustainability (liet. - tvarumo) komanda, kurioje dirba krūva mokslininkų.

Simbolinė kapsulė palieka Klaipėdos uostą su „Ambersail-2“

“Taigi, be to, kad mes naudojame sportą - buriavimą - kaip priemonę nešti žinutę apie vandenyno išsaugojimo svarbą, lygiai taip pat dalyvaujame įvairioje veikloje kartu su mokslininkais siekdami padėti vandenynams. ”

Mums, kaip mokslo populiarinimo organizacijai, ypač patiko tai, jog varžybos buvo išnaudotos ir jūros tyrimų labui. Skaičiau, jog „Ambersail-2” su savimi plukdėsi įrangą, leidusią tirti įvairias vandens charakteristikas bei jame esantį mikroplastiką.

*Mokslinės įrangos montavimas „Ambersail-2” jachtoje (nuotr. © „Ambersail-2” komanda)*

Taip, laive buvo įmontuota laboratorija. Visų pirma, plaukdami laivuose mes nesivežame gėlo vandens, o geriame jį iš jūros - tam turime vandens gėlintuvus. Prie tų gėlintuvų buvo prijungti vandens filtravimo aparatai su kas kažkiek valandų keičiamais filtriukais. Tuos filtriukus sustojimo metų perduodavome mokslininkams, kurie juos tiria.

„Ambersail-2” komanda sužinojusi apie šitą galimybę prisidėti prie tyrimų iškart pasisiūlė dalyvauti, kadangi Baltijos jūros duomenys nebuvo užfiksuoti ankstesniuose tyrimuose. Tad mums atsiuntė įrangą, į Klaipėdą atvyko mokslininkai kurie mus apmokė. Ir, nepaisant to, kad įranga sveria apie 40 kilogramų, kas yra papildomas svoris lėtinantis laivą, sėkmingai rinkome duomenis. Tą darė du tam dedikuoti komandos nariai - Tomas Ivanauskas ir Deimantė Jarmalavičiūtė, kurie kiekvieną dieną kas kelias valandas keitė filtrus, viską fiksavo, vėliau keliavo pas mokslininkus.

Pagrindiniai surinkti duomenys - mikroplastiko, CO2 kiekis, temperatūra, druskingumas bei daug kitų rodiklių kurie mums sunkiai suprantami, bet mokslininkams turi didelę svarbą. Pagal tokius duomenis surinktus ilgų kelionių metu mokslininkai gali stebėti įvairias tendencijas - kaip kas juda, kur kokios srovės, koks užterštumas ir taip toliau.

Tyrimų rezultatai buvo tikrai didelė ir susirūpinimą kelianti naujiena - Baltijos jūra pasirodė labiau užteršta mikroplastiku netgi nei Viduržemio, kuri buvo laikyta labiausiai mikroplastiku užteršta jūra pasaulyje. Ar komandą nustebino šis atradimas?

Kad Baltijos jūroje mikroplastiko daugiausia, gal ne tiek nustebino - žinome, kad tokiose uždarose jūrose kaip Baltijos jūra labai mažai juda vanduo lyginant su kitomis, tad ir labai nesitikėjome gerų rezultatų.

Iš tiesų lyginant duomenis pačioje Baltijos jūroje mokslininkus ir mus nustebino tai, kad nors gal atrodo, jog vanduo turėtų būti labiausiai užterštas prie mūsų - Lietuvos, Lenkijos pakrantėse, pagal duomenis jis buvo gerokai labiau užterštas mikroplastiku šiaurinėje Baltijos jūros dalyje. Tad mūsų pakrančių vanduo, lyginant su Švedija, yra dar švarus - galbūt dėl žmonių populiacijos dydžio skirtumų, galbūt dėl srovių ir kitų dalykų.

Žinoma, apskritai duomenys yra labai liūdni, tačiau mūsų tikslas - sportu ištransliuoti tą žinutę, nes taip šie rezultatai turi daug didesnę prasmę, kai kuo daugiau žmonių supranta, kad reikia gyventi geriau, negu kai tą darai tu vienas. Tad toks ir buvo pagrindinis tikslas - plius duoti papildomą įrankį mokslininkams, kad galėtų atlikti tyrimus.

*Mokslinė įranga „Ambersail-2” jachtoje (nuotr. © „Ambersail-2” komanda)*

O dabar šiek tiek apie jus patį. Jūroje praleidžiate labai daug laiko - kuo ji patraukė, kad skyrėte jai tokią didelį dalį savo gyvenimo?

Aš esu kaunietis - nors visi kažkaip įsivaizduoja, kad visi buriuotojai turi būti iš Klaipėdos. Kaune turime labai gerą buriavimo mokyklą. Tad nuo pat kokių 6-7 metų sėdau į laivelį. Kodėl vanduo, kodėl jūra? Paprasčiausiai sėdint mieste, ta vandens didybė ir galia tiesiog natūraliai tave šaukia. Esu bandęs begalę įvairių kitų sportų, tačiau būtent vandens stichija, laivas, buvimas pats savo kapitonu mane užkabino. Bet turbūt labiausiai kabina konkurencingumas - noras varžytis, laimėti, būti pirmam. Tad taip viskas ir ėjo. Po to buvo olimpiada, o po jos prisijungiau prie „Ambersail-2” komandos.

O mano karjeros pikas turbūt buvo proga sudalyvauti The Ocean Race su tuometiniu pačiu prestižiškiausiu Volvo65 klasės laivu - tai labai greitas, labai geras laivas, tačiau tokia pat stipri buvo ir pati komanda.

*Rokas Milevičius Volvo Ocean Race lenktynėse (nuotr. iš asmeninio archyvo)*

“Ir tada kai tu apjungi aukštą sportinį meistriškumą kartu su stichija - meteorologija, vandeniu, žiniomis apie vandenynus, sroves, kaip formuojasi audros - ir visa tai pabandai išnaudoti sau, kad taptum greitesnis ir pranašesnis už konkurentus - tikriausiai tai mane žavi labiausiai.”

O ar taip belenktyniaujant spėji pasigrožėti vandenyno vaizdais? Ką įspūdingo yra tekę pamatyti?

Spėji. Be visokių delfinų, kurių visada pilna šalia kaip miesto balandžių, ir kad ir kiek dažnai tu juos matytum jie visąlaik tave džiugina, turbūt didžiausią įspūdį palieka naktį šviečiantis planktonas. Plaukdamas laivas naktį judina vandenį, o tai sukelia planktono švytėjimą, tad laivas už savęs palieka 10-50 metrų ilgio šviečiantį planktono taką. O jei banga aptaško - visas denis, kartu ir tavo rankos nusidažo tuo mėlynai šviečiančiu planktonu - vaizdas tikrai įspūdingas.

Dažnai matom ir žuvų skraiduolių - jas netgi galėčiau laikyti pavojingomis, nes nuo vienos esu turėjęs labai didelį fanarą kai gavau žuvį į akį *juokiasi*.

Dar vienas įspūdingiausių momentų buvo kai plaukėme Ramiajame vandenyne ir pamatėme labai didelį, už laivą didesnį banginį. Plaukdami pro jį matėme, kaip iškelia uodegą, kuprą, o galiausiai jis pasivertė ant šono ir su vienu peleku ilgai mojavo, tai atrodė tikrai kaip simbolis *juokiasi*. O tas pelekas - kaip pusė mūsų laivo stiebo.

Bet įsivaizduoju, kad ne viskas yra taip gražu ir sunkumų jūroje irgi netrūksta, tiesa?

Taip, sunkumų yra labai daug. Didelė dalis jų, bent pas mane, susiję su varžybomis - įtampa, stresas, turi būti maksimaliai susikaupęs. Labai minimaliai miego ir poilsio. Labai minimaliai maisto. Tas mūsų maistas - liofilizuotas, t.y. specialiai paruoštas freeze-dry metodu, šviežio maisto neturim, tad kai mėnesį turi valgyti tą patį per tą patį irgi sunku.

Sportiniame laive nėra jokio komforto, jokio dušo, tik tualetas. Dušas - tiesiog šlapios servetėlės, arba lietaus vanduo kai būni kur nors ties pusiauju, kai pasitaiko debesų ir nėra vėjo. Taip pat, mėnesį laiko aplink tave sūrus vanduo, tad rūbai visi sušlampa, atsiranda visokie bėrimai. Tai fizinio diskomforto šiame sporte yra labai daug. Tokie laivai yra labai nekomfortiški, jei nori plaukti tiesiog mėgavimuisi. Tačiau šiame sporte komforto tu neieškai, nes mainais gauni visą tą greitį, kurio su paprastais laivais neišgausi.

O kokie tolimesni planai ir iššūkiai laukia?

Dabar su komanda ieškome remėjų ir partnerių, kurie prisidėtų prie to, kad galėtume 2023-iaisiais metais startuoti su Lietuvos vėliava būtent jau The Ocean Race pagrindinėse varžybose aplink pasaulį. Toks mūsų didžiausias tikslas ir noras šiuo metu. Šiose varžybose bendradarbiavimo su mokslininkais idėja ne tik tęstųsi, bet ir būtų gerokai patobulėjusi - dar pažangesnės laboratorijos laivuose leis surinkti gerokai daugiau ir dar įdomesnių duomenų.

Mes irgi tikimės, kad Lietuvos komandai pavyks dalyvauti 2023-ųjų The Ocean Race varžybose.
Didelis ačiū Rokui Milevičiui už pokalbį! O visas Ambersail-2 naujienas gali rasti jų tinklalapyje.