Lotynų Amerikos pakrantės: Jei kiekvienas keliautojas pakeltų šiukšlę

Pasakoja Queensland Universiteto studentė, keliautoja Giedrė Pociūtė.

Kalbina Rimantė Balsiūnaitė.

Nusipirkusi skrydžio bilietus į vieną pusę Giedrė leidosi į kelionę po Lotynų Ameriką. Su mumis ji dalinasi savo įspūdžiais iš šių kraštų pakrančių bei skatina būti atsakingais turistais.

Giedre, papasakok ką apkeliavai ir kodėl pasirinkai būtent Lotynų Ameriką?

Pirmoji mūsų stotelė buvo Peru. Tiek Pietų, tiek Centrinė Amerika mane traukė jau ilgą laiką ir vis jaučiau norą ten pabuvoti. Šiai kelionei rinkomės labiau šiltesnius kraštus, todėl nuo Peru kilome į Kolumbiją, paskui į Panamą, Kosta Riką ir galiausiai Nikaragvą. Pirmose dvejose šalyse derinome savanorystę su kelionėmis, tad teko pabuvoti bei padirbėti kavos plantacijoje Peru ir organinėje fermoje Kolumbijoje. Vėliau savanorystę tęsiau virtualiu būdu, susiradusi projektą susijusį su vandenyno apsauga per Catchafire platformą.

O kuo tave patraukė būtent vandenynas?

Sakyčiau, jog mano ryšys su vandenynu gana artimas. Nors nei mokslai, nei darbai manęs su juo tiesiogiai nesieja, visuomet buvau žmogus, labai prijaučiantis jūrai. Esu vandens sportų mėgėja, o jūros ošimas, kaip ir daugelį, visuomet veikia kaip terapija. Norisi saugoti vandenyną kaip įmanoma labiau, žinant, kokią svarbą jis iš tiesų mums visiems turi.

Ar teko tapti kokių nors vandenyno problemų liudininke?

Kelionės metu teko pabuvoti tiek prie Ramiojo vandenyno krantų, tiek prie Karibų jūros. Turiu nuliūdinti, kad pastarieji krantai yra žymiai labiau užteršti. Galbūt galima būtų daryti išvadą, jog dėl didesnio turistų srauto, bet pasirodo ir vietinių gyventojų žinių stoka priveda prie ištisų kalnų šiukšlių įvairiausiuose paplūdimiuose.

Tačiau paplūdimiuose bei pačiame vandenyne liūdino ne tik šiukšlės. Išties, dėl didelio turistų srauto tam tikrose salelėse labai apmirę jūros gyventojai, kaip jūros žvaigždės. Turistai, norėdami fotografuotis, jas kelia iš vandens, liečia, o tokie veiksmai gyvūną neretai pražudo ir artina rūšis prie išnykimo ribos.

Dar didesnė problema ir pokytis, kurį pati pastebėjau, tai blunkantys ir mirštantys koralai, kuriuos pastebėti galima vos panėrus šiek tiek gilyn. Galėjau dalinai daryti prielaidą, kaip pasikeitė povandeninio pasaulio spalva, nes pirmą kartą paviršinį nardymą pamėginau prieš šešerius metus Bahamų salyne ir tuomet visa tai atrodė taip spalvota, neatrasta, gražu. O šį kartą vyravo pilka ir balta spalvos, kas gali indikuoti, jog vandenynas susiduria su didelėmis problemomis.

Ėmeisi ir šiukšlių rinkimo paplūdimiuose. Kas paskatino tai daryti?

Atvykus į Nikaragvos salas Karibų jūroje negalėjau patikėti savo akimis, jog toks rojaus kampelis yra toks šiukšlinas. Virtualiai savanoriaudama su Ocean Blue projektu ir padėdama jiems sukurti komunikacinę strategiją kelioms kampanijoms, sužinojau ir daugiau informacijos apie vandenyno taršą, plastiko perteklių, didelius naftos išsiliejimus įvairiose pasaulio vietose (vienas gan didelis toks įvykis nutiko Peru, kol buvome ten). Bet natūraliai tiesiog atvykus į salą nusprendžiau, kadangi aš esu čia ir keliauju, tai bent galiu sutvarkyti paplūdimį kas rytą skirdama pusvalandį ar valandą vaikščiodama palei jūrą ir rinkdama šiukšles.

Ko tik aš ten nerasdavau. Draugė vis juokėsi, kad galima būtų surinkti ištisas batų kolekcijas - šlepetės ar basutės išties buvo bene populiariausia šiukšlė pliaže. Toliau sekė plastmasiniai buteliukai, jų kamštukai ir įvairios pakuotės.

Vieną rytą prie manęs priėjo vietinis žvejys, prisistatė ir paklausė, ar kartais nebūsiu iš Europos - mat europiečiai atvykę į Kukurūzų salas karts nuo karto daro tą patį, ką ir aš. Papasakojau jam, kad noriu surinkti kuo daugiau šiukšlių, kurios išplautos į krantą, ir kokia išties didelė žala yra daroma vandenynui, o jis tarė:

“Šaunuolė. Aš girdėjau, kad nėra gerai teršti vandenį, bet nežinau kodėl. Kaskart kai išplaukiam su kitais žvejais į jūrą, jeigu išgeriam vandenį ar Coca-Cola, buteliuką metame per bortą. Mes taip užaugom, taip ir gyvenam, ir nežinom, kodėl reiktų elgtis kitaip.”

Likau priblokšta ir nuliūdinta, tačiau padėkojau jam, jog pasidalino mintimis, ir tikiuos, kad nuo šiol taip nebesielgs. Bet garantuoti negaliu, nes kaip ir didžioji dalis salos gyventojų, taip ir jis - neturi pakankamai žinių nei apie vandenyno taršą, nei apie tvarumą, nei apie galimybę perdirbti plastiką. Nors apie kokį perdirbimą galime kalbėti, kai saloje tam kol kas nėra galimybių ir didelė dalis žmonių šiukšles degina arba meta į jūrą. Liūdna ir skaudu, tad norėjau padaryti tai, ką galėjau, jog mano surinktos šiukšlės atsidurtų saugioje, šiukšlėms skirtoje vietoje ir nepasiektų vandenyno dar kartą.

Ką galėtum patarti tiems, kurie ruošiasi keliauti po tokius vandenyno pakrantėse esančius kraštus, ir nori prisidėti prie vandenyno apsaugos?

Aš tikrai manau, kad keliaujant labai svarbu apgalvoti įvairius dalykus - pradedant nuo daugkartinio naudojimo buteliuko vandeniui (jei jo yra kur pasipildyti) vietoj plastikinių pirkimo kaskart. O dar, jei keliautojai galėtų skirti laiko bent trumpam kasdien aprinkti šiukšles paplūdimiuose - būtų tobula. Pokyčiai prasideda nuo mūsų, tad jei kiekvienas keliaudami skirtume tokį indėlį, tarsi atsidėkodami vandenynui ir paplūdimiui už tai, kad mus priima, manau pasistūmėtume bent šiek tiek į priekį. 

Ačiū Giedrei už pasakojimą ir buvimą pavyzdžiu kitiems keliautojams!