Ką veikia ruoniai? Gyvenimas ir darbai ruonių kolonijoje
Pasakoja Jonė Pivoraitė - Aukštaitijos nacionalinio parko bitininkystės muziejaus darbuotoja, biologė.
Nuotraukos - autorės.
Ruonių kolonijoje atsidūriau visiškai neplanuotai ir netikėtai – išvykau rinkti duomenis draugės Vaidos Survilienės, Vilniaus Universiteto jaunesniosios mokslo darbuotojos doktorantūrai. Veiksmas vyko gražioje ir istoriškai įdomioje vietoje – Isle of May saloje, Škotijos pakrantėse. Sala mažytė, pusantro kilometro ilgio ir iki pusės kilometro pločio, o senasis jos pavadinimas reiškia „sala be medžių”. Kažkada ten stovėjęs senas švyturys ir vienuolynas. Žmonių negyvenama, tik šiltuoju metų laiku lankoma turistų. Na, o ruonių jauniklių auginimo bei daugybės rūšių paukščių perėjimo laikotarpiu ši sala tampa rezervatu ir joje gyvena tik gyvūnai ir mokslininkai.
Tokiu metu ten dirbau ir aš – atlikau ruonių elgsenos stebėjimus. Saloje mūsų buvo 12, dauguma mokslininkų, kurie visi vienaip ar kitaip tyrinėjo ruonius. Gyvenom mokslininkų bazėje ir šildėmės kūrendami krosnis anglimis (kartais į anglių sandėliuką atklysdavo ruoniai). Buvo šalta ir vėjuota, tad eidama stebėti ruonių apsirengdavau tiek rūbų, kiek tik įmanoma…
Pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus) didžiąją gyvenimo dalį praleidžia jūroje, tačiau poruojasi ir jauniklius veda sausumoje.
Nuošaliuose, dažnai akmenuotuose ar uolėtuose paplūdimiuose veisimosi sezonui laikinai įsikuria įvairaus gausumo ruonių kolonijos, kuriose gali būti nuo kelių iki kelių tūkstančių individų. Stambios nėščios patelės išlipa į krantą ir sausumoje atsivestais jaunikliais rūpinasi itin trumpai - tik iki trijų savaičių. Visi šie jaunikliai iš pradžių būna balti, iki atjunkymo laikotarpio, kuomet nuo snukučio ir galūnių baltas kailis ima šertis ir galiausiai nusišėrus pasimato tikrasis jų raštas. Pagal šį unikalų nekintantį dėmėtumą galima tiksliai atpažinti individus!
Aš stebėjau ruonių jauniklius - du mėnesius, kasdien, nuo ryto iki vakaro, nesvarbu koks oras.
Išsirinkau apie trisdešimt kątik atsivestų ruoniukų ir kiekvieną dieną stebėjau jų elgseną, kas penkias minutes sutartiniu žymėjimu užfiksuodama ką jie veikia - miega, žaidžia, žindo, ropoja… Ant uolos krašto sėdėdavau su žiūronais ir fotoaparatu, žemėlapiais ir elgsenos registravimo lentelėm, o taip pat palikdavau ir prižiūrėdavau kameras, kad juos filmuotų ir fotografuotų kolonijoje vykstantį veiksmą. Žodžiu, kaip tik išmanydama stengiausi sekti vis tuos pačius jauniklius ir viską registruoti. Man lauko stebėjimai yra natūraliausia ir įdomiausia gamtos mokslo dalis - kiek visko galim pamatyti žiūrint atmerktom akim! Ir iššūkių tame tikrai netrūksta.
Pavyzdžiui, pirma užduotėlė kiekvieną rytą – atskirti jauniklius.
Kaip? Atsivesti jaunikliai – visi balti, jų atskirti beveik neįmanoma. Tačiau galima atskirti mamas - pagal raštą, dėmelių formas, spalvas, dydį, randus, vietą kurioje jos mėgsta būti, elgesį… o arčiausiai esantis mažylis tikriausiai yra jų. Tuomet lauki, kada žindys ar ims jį ginti kitam ruoniui peržengus nematomą teritorijos liniją – ir tada jau žinai, kad mažylis priklauso tai mamai. Nors visgi mamos ruonės retkarčiais ir pačios supainioja mažylius…
Taigi, reikia stebėti dalykus, kuriuos pastebėti ir įsiminti reikalauja pakankamai pastangų. Su laiku po truputį įgundu... Tačiau tai, kad tu jau pagaliau moki atskirti ruonį pagal kairiojo šono dėmes gali visai nepadėti jei jis valandų valandas gulėdamas rodo tik dešinį šoną. Taip gali pusę dienos stebėti ruonį ir tik jam apsivertus sužinoti ar jis tikrai buvo tas, kurį turėjai stebėti... Vėliau grįžus namo galima ilgai tyrinėti nuotraukas ir filmuotą medžiagą analizuojant, lyginant ir bandant išskaityt ir įsiminti unikalias rašto dėmeles. Beje, ruonių kailio spalva neįtikėtinai kinta nuo apšvietimo, o dėmių forma – nuo kūno pozos – jos išsitempia, persisuka ir susiploja ant plastiškos ruonio odos.
Jei tik įmanoma stebėjimus atlikti iš toliau – tai į koloniją mokslininkai be reikalo neina ir netrukdo. Ir taip yra ne tik su ruoniais - man atrodo, jog visuose gamtos stebėjimuose jeigu nebūtina kištis – tai ir netrukdykime.
Išsigandę pabaidyti ruoniai gali pabėgti į jūrą ir nebegrįžti pas jauniklius, arba grįžę šių neberasti. Be to, ruonio įkandimas pavojingas, nes jie platina nemažai ligų pavojingų ir žmonėms. Be reikalo patys jie tikrai nepuola, bet pamačius “mielą ruoniuką” nereikėtų eiti jo glostyti ar žaisti.
Ruoniai maitinasi tik tuo, ką pagauna vandenyje - daugiausia žuvimi, todėl sausumoje jauniklius žindančios motinos ruonės nesimaitina.
Tuo tarpu jaunikliai kasdien priauga apie 1,5 kilogramo svorio! Kai „mažyliai” per tris maitinimo savaites užauga nuo 14 iki 30-50 kilogramų, mamos jau būna akivaizdžiai sulysusios… Ką tuo metu veikia kolonijose esantys pilkųjų ruonių patinai? Jie taip pat nesimaitina, o stebi pateles. Pajutę, kad kurios nors iš jų jau pasiruošusios poruotis – poruojasi, kartais su kovomis.
Ruonės laukiasi apie 11 mėnesių ir jauniklių vedimo sezonu grįžta vis į tas pačias vietas (dažnai net kelių metrų tikslumu). Po žindymo, atjunkyti ruoniukai mamoms išplaukus į jūrą dar kurį laiką (1-4 savaites) lieka sausumoje. Jie ropinėja, šiek tiek žaidžia su bendraamžiais, kol galiausiai irgi išplaukia į jūrą. Kai kurie ruoniukai su vandeniu tuomet susiduria pirmą kartą. Jų niekas nemokina plaukti, medžioti, gelbėtis… Iki metų amžiaus išgyvena apie 50%. Bendrai, pilkieji ruoniai prie Europos krantų gyvena iki 25 – 35 metų amžiaus, o kartais dar ilgiau.
Prisimenu momentą, kai stebėjau vieną iš ruoniukų prieš jam iškeliaujant į jūrą.
Tiksliau – prieš labai dideliai bangai nuplaunant jį nuo uolos krašto. Jis ten vaikščiojo tyrinėdamas aplinką ir žaisdamas, kol nuėjo į vietą iš kurios nebegalėjo grįžti atgal į salą. Potvynis vis kilo, bangos buvo labai didelės ir taip jis pirmą kartą iškeliavo į jūrą. Įsivaizduoji? Ir nuo tos minutės jau reikia išgyventi: plaukti, neužsimušti į uolas tokioj bangų mūšoj, susimedžioti maistą, keliauti po nežinomas jūros vietas ir, jei viskas pasiseks, gal po metų grįžti į gimtinę, pasimatyti su vaikystės draugais, tėvais… Pilkieji ruoniai kol kas nėra laikomi itin socialiais gyvūnais, bet ką mes žinome - juk kai kurie iš jų jau 25 metus iš eilės vis susitinka toje pačioje saloje mėnesiui ar dviem per metus. Tyrinėti dar tikrai yra ką!
