Vandenyno ABC: Kaip veikia saugomos jūrinės teritorijos?

Autorė: Laura Stukonytė

Kaip apsaugoti vandenyno bioįvairovę nuo begalės jai kylančių grėsmių? Nuo kai kurių iš jų, tokių kaip klimato kaita, taip paprastai jūros ekosistemų neapsaugosi. Tačiau nuo įvairių neigiamai ekosistemas veikiančių žmogaus veiklų, tokių kaip intensyvi žvejyba ar jūros dugno kasyba, apsaugoti gali padėti saugomų jūrinių teritorijų steigimas.

Saugoma jūrinė teritorija - tai valstybės valdžios įsteigta teritorija, kurioje ribojama arba - geriausiu atveju - išvis draudžiama žmogaus veikla. Tokių teritorijų tikslas - apsaugoti jose gyvuojančias ekosistemas.

Kiek vandenyno yra saugoma?

Šiuo metu yra saugomi tik 8% vandenyno paviršiaus [1]. Tačiau kadangi apsauga gali būti interpretuojama įvairiai, jos lygiai įvairiose saugomose teritorijose yra labai skirtingi. Pavyzdžiui, didelėje dalyje tokių saugomų teritorijų leidžiama lankytis turistams, plaukioti laivams, ir - taip, taip - net užsiimti versline žvejyba. Gali būti, kad lankeisi saugomoje jūrinėje teritorijoje ir apie tai net nebūtum pagalvojęs/-usi, kadangi žmonių ir jų veiklos žymių toje teritorijoje galėjo būti apstu.

Tad iš tiesų tik 2.7% vandenyno paviršiaus yra suteikta aukšto lygio arba visiška apsauga nuo žvejybos.

Kokio dydžio būna saugomos jūrinės teritorijos?

Saugomos jūrinės teritorijos gali būti įvairiausio dydžio - nuo vos kvadratinio kilometro teritorijos, iki kelis kartus už Lietuvą didesnių plotų. Didžiausia pasaulyje saugoma jūrinė teritorija šiuo metu - Ramiajame vandenyne esančioms Kuko saloms (angl. Cook Islands) priklausanti Marae Moana, užimanti beveik 2 milijonų kvadratinių kilometrų teritoriją - daugiau nei, pavyzdžiui, visa Meksikos valstybė, arba 30 Lietuvos valstybių. Pavadinimas Marae Moana vietinių gyventojų kalba reiškia “šventas vandenynas”. Šioje teritorijoje ribojama (tačiau nėra pilnai draudžiama) verslinė žvejyba, bei draudžiama jūros dugno kasyba - bent laikinai. 

Žemėlapyje raudonos spalvos linija apvesta Marae Moana saugoma jūrinė teritorija aplink Kuko salas Ramiajame vandenyne

Kitas itin didelės saugomos teritorijos pavyzdys - Roso jūros saugoma jūrinė teritorija Antarktidos pakrantėje, užimanti 1.55 milijono kvadratinių kilometrus. Didžioji jos dalis yra pilnai saugoma, t.y. neleidžiama jokia verslinė žvejyba.

Tačiau tyrimai rodo, kad net ir daug mažesnės saugomos jūrinės teritorijos gali būti veiksmingas būdas pagerinti vietinių jūros ekosistemų būklę ir padėti atsistatyti aplinkinių teritorijų žuvų ištekliams, jei yra gerai suplanuotos ir užtikrina reikiamą apsaugos lygį. [2]

Dalinai ir pilnai saugomos teritorijos: veiksmingumas

Tačiau ką gali apsaugoti tos saugomos teritorijos, kuriose tiek žvejyba, tiek kitokia žmogaus veikla leidžiama? Tokiais atvejais gali būti ribojami tam tikri ypač aplinkai kenksmingi žvejybos būdai, pvz. dugninis tralavimas, kurio metu jūros dugnu tempiant sunkų tinklą suniokojamos ištisos dugno ekosistemos, o į tinklą patenka daugybė organizmų kurie ten neturėjo atsidurti.

Taip pat žvejyba tokiose saugomose teritorijose gali būti ribojama tam tikru bioįvairovei jautriu metu, pavyzdžiui, vykstant žuvų nerštui ar banginių dauginimosi sezono metu.

Dugninio tralo veikimo principas: per jūros dugną traukiamas sunkus tinklas, gaudantis ir gremžiantis viską, kas pasitaiko kelyje.

Moksliniai tyrimai rodo [3, 4] kad saugomos jūrinės teritorijos veiksmingumas priklauso nuo apsaugos lygio. Po tokios teritorijos įsteigimo laikui bėgant, bioįvairovė linkusi gerokai padidėti aukštos apsaugos teritorijose, kuriose žmogaus veikla ribojama itin stipriai. Progresas tik dalinai saugomose teritorijose - mažesnis, o kartais net nepastebimas lyginant su aplinkinėmis nesaugomomis teritorijomis. 

Ar yra saugomų jūrinių teritorijų Lietuvoje?

Lietuvos teritoriniuose vandenyse įsteigtos kelios saugomos jūrinės teritorijos, viso sudarančios virš 1000 kvadratinių kilometrų plotą. Jų pagrindinis tikslas - saugoti jūros paukščius bei Baltijos jūros rifus (nors tai - ne spalvingi koraliniai rifai, šios ekosistemos taip pat pasižymi didele bioįvairove).

Verslinė žvejyba šiose saugomose teritorijose nėra uždrausta, tačiau ribojami jos būdai. Pavyzdžiui, kai kuriose zonose draudžiamas jau minėtas dugninis tralavimas. Tačiau Pasaulio Gamtos Fondo (angl. World Wildlife Fund) atliktas vertinimas rodo, kad realios šių teritorijų apsaugos užtikrinime Lietuvai dar tikrai yra kur padirbėti.

O kaip su tarptautinių vandenų apsauga?

Galbūt šio straipsnio pradžioje įsidėmėjote, kad saugomas jūrines teritorijas steigia valstybės valdžia? Iš to kyla viena didelė vandenyno apsaugą apsunkinanti problema. 

Net ⅔ pasaulinio vandenyno ploto nepriklauso jokiai valstybei - t.y., yra atviri vandenys, už valstybių ekonominių zonų ribų.

Žemėlapyje tamsiai mėlyna spalva pažymėti tarptautiniai vandenys, šviesiai mėlyna - valstybių ekonominių zonų vandenys.

Tai reiškia, kad nors žvejoti ten gali kas nori (ir, praktiškai, kiek nori), įsteigti saugomas teritorijas atviruose vandenyse jokia viena valstybė neturi galios - o tikriausiai ir noro, kadangi tai, žinoma, reikalauja darbo ir pinigų. Taigi, šiuo metu, mažiau nei 1% atvirų vandenų yra kaip nors saugoma - šis mažytis skaičius pasiektas tarpvalstybinių susitarimų pagalba, tačiau užtikrinti realią apsaugą tokiose niekam nepriklausančiose teritorijose - labai sudėtinga. [5]

Kas planuojama ateityje?

Dabartinis pasaulio valstybių tikslas - iki 2030 metų padidinti saugomų jūrinių teritorijų procentą iki 30% vandenyno paviršiaus [6]. Taip pat, Jungtinės Tautos siekia rasti būdų efektyviau saugoti ir niekam nepriklausančius atvirus vandenis [7] - tačiau darbo dar tikrai yra daug.